Ar jums pasitaiko, kad sau prizą atidedate „kai viskas bus padaryta“, o tas viskas taip ir neateina?
O jei ateina – kažkur viduje sujudėja mintis: „ai… gal nereikia“.

Nudžiuginti kitą dažnai būna lengviau nei apdovanoti save.
Sau, rodos, vis dar reikia leidimo.
Iškyla vidiniai balsai: dar ne dabar, ne taip sunkiai dirbau, nenusipelniau.

Šie balsai dažniausiai neatsiranda tuščioje vietoje.
Jie išmokti – susiformavę tuomet, kai reikėjo stengtis, prisitaikyti, būti patikimiems, stipriems ar „geriems“.
Tačiau suaugus jie neretai ima riboti gebėjimą sustoti, pasidžiaugti ar pasirūpinti savimi be papildomų sąlygų.

Dažnai pamirštame, kad dovana nebūtinai turi kainuoti.
Kartais ji labai paprasta – pauzė dienoje, kelios minutės tylos, trumpas poilsis be kaltės ar sakinys „man šiandien užtenka“.

Dovana sau – tai tylus vidinis pasakymas:
„aš nusipelniau, ir be sąlygų.“

Vis dėlto daugeliui apsidovanoti save keista.
Lyg džiaugsmas turėtų būti uždirbamas, o ne leidžiamas.
Lyg vertė atsirastų tik po pastangų, rezultatų ar išorinio patvirtinimo.

O jei apsidovanotume ne už rezultatą, o už pastangą?
Už tai, kad atsikėlėme.
Bandėme.
Ištvėrėme.
Nepasidavėme, net kai buvo sunku.

Tai labai terapinis klausimas, nes jis paliečia gilesnį sluoksnį –
ar leidžiame sau būti vertingi ir tada, kai nesame tobuli, kai pavargstame, kai ne viskas pavyksta.

Kartais dovana sau gali būti ir terapija.
Ne todėl, kad „kažkas blogai“.
O todėl, kad žmogus nusipelno būti išgirstas.

Terapija – tai erdvė, kur nereikia visko laikyti savyje.
Kur galima saugiai tyrinėti vidinius balsus, suprasti, iš kur jie atsirado ir ar jie vis dar mums padeda.
Tai galimybė sustoti, įsiklausyti ir palaipsniui kurti santykį su savimi, kuriame mažiau spaudimo ir daugiau priėmimo.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tiek asmeninė, tiek grupinė terapija man buvo labai prasminga dovana.
Ji padėjo man būti čia ir dabar, būti tokiai, kokia esu, ir jaustis sau pakankama.

Galbūt dovana sau nebūtinai turi būti didelė ar išoriškai matoma.
Kartais ji prasideda nuo sprendimo būti šiek tiek arčiau savęs.